Pažvelk į akis. II

 -    Kaip jautiesi? - paklausė jis.
  `Kaip jaučiuosi???? Pervažiuotai jei dar neaišku.. Ah.. juk matai, nekamuok manęs tokiais klausimais..` pažvelgiu į kojas, `Jos vis dar čia. Sunkios, skausmingos.. Ne! Negaliu rodyti savo silpnumo!`
  - Labai gerai - atsakau.. `Meluoju pati sau`
  - Tu per plauką išsaugojai savo gyvybę ir kojas - jis atsiduso - vėl!
  `Oho kaip malonu, ačiū kad priminei. Daktarų bruožas priminti smulkmenas, praeitį... ir žinoma iškviesti policiją, Šaunuolis!`
Į palatą įžengia policijos pareigūnai ir tyrėjas. Žinoma nužvelgia mane, linkteli daktarui, jis išeina. `Ačiū`
  - Štai mes ir vėl susitikom - tariau - koks mažas pasaulis ar ne Tomai?
  Tomas - tyrėjas žinoma, pažvelgia į pareigūnus, jie išeina. Liekam tik mudu. ` Kaip romantiška `.
  - Na ši kartą kaip bus? Vilkiko vairuotojas nesuvaldė mašinos ar visgi vėl tu? - peršviesdamas savo rūsčiu žvilgsniu jis tarė.
  - Na.. toje kelio atkarpoje buvo susidaręs plikledis - pasakiau ir nepatikėjau.
  - A netgi taip?
  - Ne visur barstoma druska... - hipnotizuoju akimis. ` Ką dar turėčiau sakyti? `
  - Temperatūra +10 pagal Celsijų, o tau matai plikledžiai susidaro.. Andri, aš tiesiog neturiu žodžių! - Šūktelėjo - 10-tą kartą tu guli šitoje ligoninėje dėl savo kvailumo! 10-tą! Tu ką savižudė??
  - Panašiai - įsiterpiau, žinoma ne laiku.
  - Be teisių! Be proto! Rizikuoji kitų žmonių gyvybe, kam??? Tu man pasakyk kam???
  - Gal pavyks susitarti? - `aha tikrai pavyks`
  - Tu visai manęs nesiklausai! - vis dar pakeltu tonu kalba jis. ` Kalba? Čia panašiau į rėkimą`.
  `Jis man neabejingas, tai žinau ir jaučiu, bet aš tiesiog.... negaliu!`
  - Andri, prašau tavęs - priėjęs kiek arčiau, paima mane už rankos - Aš tiesiog.. nenoriu tavęs prarasti..
  - Aš save noriu prarast - tariu.
  - Andri, po galais baik! - `vadinasi jis dar nebaigė`
  - Tai tik žodžiai - garsiai susimąstau.
  - Ką?
  - Tai tik žodžiai "nenoriu tavęs prarast", nenorėtum darytum išvadas - `ir kas mane už liežuvio tempė?`
  - Taip, tu teisi, vadinasi greit vėl susitiksim - ryžtingų veidu išeidamas tarė.
  - Where ever you go, what ever you do, I`ll be right here waiting for you - sudainavau savo mėgstamos dainos priedainį. Jis išėjo.
  `Dainorėle tu, va dabar prisidirbai`Apsidairau aplink. Viskas taip pat. Tas pats aukštas, palata. `Antri namai` - pamąstau.
`Kodėl aš tokia? Kodėl aš skaudinu tuos kurie nori man padėti? Sielvartas? Kerštas sau? Baimė išduoti tuos kurie...` nusipurtau.
`Kodėl aš vis dar čia?`
  - Pasiimk mane! - maldauju.
  Akyse kaupiasi ašaros. `Aš pavargau bėgt, kentėt, noriu ramybės, nebeatpažįstu savęs.. kateteris čia, tenais, negaliu judėti viską skauda.. Jaučiuosi išsekusi tiek fiziškai, dvasiškai ir... morališkai. O kažkada buvau stipri, pavyzdys visiem, netgi laiminga iki kol mano pasaulį patraukė juodi debesys..`
Mano sielvarto kupinas mintis nutraukia bildesys. Į mano palatą įžengia vyras, dėvintis paprastus tamsius drabužius. Nepažvelgdamas, be žodžių jis stabdeli prie durų. Žvelgiu į jį nesupratusi. Po akimirkos į palatą įžengia Tomas, nešinas portfelį.
  - Atvedžiau tau draugą - tarė jis.
  - Draugų man nereikia - ramiu tonu atsakiau.
  - Šiuo atveju niekas tavęs neklausia nori tu jų ar ne, pajudėsi iš lovos be mano žinios, likusį savo gyvenimą sedėsi tarp minkštų sienų! - nė neatsisukdamas išdėstė. - Gero savaitgalio, panele.
  Nužvelgiau jį išeinantį, perskanavau apsauginį dar kartą.
` Tu matai? Draugą.. hm.. na gerai galim žaist tavo taisyklėm` pamaniau.

Pažvelk į akis

XxX Andri

-   Ar tau skauda ką nors?
  -   Ne - tyliai atsakau. Apsižvalgau `atrodo kelias kaip po karo. Nuolaužos, degėsiai, stiklai ir padangų žymės. Mano.. mano hummer`i.. Kas iš tavęs liko? Metalo krūva, eilinis persekiojimas virto vėl išsiskyrimu.. juk šitiek mes kartu patyrę.`
  -   Ar gali pajudinti kojas? - mano tylią dejonę pertraukia gelbėtojo balsas.
  - Galiu - tariau ir bandau judint.
  Gelbėtojo akyse įžvelgiu bauginantį nerimą. Jos nejuda. Tai suvokiu pati.
Jis susikausto, kažką pataria šalia stovinčiąjam kolegai ir vėl atsisuka į mane. Tik ši kartą gailestingą į žiūrėdamas, švelniai deda įtvarą aplink kaklą.
  - Mes tave ištrauksim brangute! - gaunu padrasinimą.
  Bandau nurimti, gniužulas gerklėje kiekviena sekundę kaupiasi. Ne ašarom, ne dėl skausmo kuris vos vos juntamas. Adrenalinas žinoma... Noriu klykt!!! `Kodėl tu manęs vėl nepasiėmei???? Kodėl??? Juk tiek prisikentėjau!!!` - Sukandu dantis, žvalgausi, aplinkui šurmulys. Visi laksto, rėkia, save baudžia.. Tolėliau vilkiko vairuotojas nerimauja, suprantu jį, kas norėtų pervažiuot mašiną...
Užsimerkiu, priverstinai prisimenu visas smulkmenas ir pamėgtą frazę "nesuvaldžiau mašinos" šypteliu sau ir paskęstu savyje labai lėtai...

XxX Daktaras Aleksas

-   Pulsas normalus, širdies ritmas normalus, manau turėtumėm žadint - tariau slaugei.
`Jos kūną darko randai, Jie visur. Daugelis jų turėtų operacijų žymės, kiti... Nuo  Avarijų, susirėmimų ? Ne ji savęs nesižaloja.. Po pastarojo karto Prisimenu jos akis. Tyro ledo spalvos, bejausmes, protingas, vieninteles tokias akis.. Prisiminiau jos frazę. "Kokios akys, tokia ir širdis, Dr. Aleksai" - ji tokia bejėgė kai miega - mąstau - tokia trapi, gležna. Ir viena. Noriu jai padėti, tačiau kaskart man pakankamai arti prie jos priartėjus ji dingsta.. O poto atsiranda tik bejėgė, giliame sapne, sužalota.`
`...Kokia ji graži... `-prieinu arčiau- juodi, glotnūs lyg šilko švelnumo plaukai, smulkūs veido bruožai, švelni persiko spalvos oda ir... randai...
  - Daktare, galime pradėti - įėjusi į palatą taria slaugė.
  - Puiku - pamaniau.. Na pabusk mano princese!

XxX Andri

`Tai rojus!`Džiaugsmingai tariau! Vynuogynai, tolėliau namas su gražia mansarda. `Tai lyg pasakoje.` Tolumoje siluetas uoliai darbuojasi prie arklidžių. Kiek paėėjusi arčiau, siluetas lėtai ėmė suktis.. sustingau
  - Maksai? Tu.. tu gy-yvas?
  Staiga mano akis apgaubia tamsa. Pasigirsta neaiškūs balsai, tada vėl prasiskverbia šviesa. Akinanti, tuščia, jau nebe ta.
  - Andri, ar girdite mane? - `aš tave pažįstu?` Pamąstau, tačiau balsas girdėtas.
  - Panelė Andri, jei girdite krustelkit mažąjį pirštelį.
  Atmerkiu akis. `Vėl jis..` įpykusi mintyse tariau.
  - A čia tu. Ir vėl gyva... kaip man nesiseka.. - skaudinu save, jį ir aplinkui esančius savo žodžiais. Tačiau taip ir jaučiuosi, sumaltai pervažiuota ir niekam nereikalinga...